Įvairūs
Susipažino
Jiedu iškart atkreipė vienas į kitą dėmesį.
"Oho! O ji visai nieko" – švystelėjo Jo galvoje – "Ir vieta šalia jos laisva…"
"Koks simpatiškas! Kad taip atsisėstų greta!" – pagalvojo Ji.
Jis vikriai išvinguriavo tarp keleivių ir prisėdo šalia, su veido išraiška: "Na ir kas, kad šalia sėdi graži moteris? Aš paprasčiausiai mikriuku važiuoju".
"Ir kvepia jis maloniai" – galvojo Ji, demonstratyviai spoksodama pro langą. – "Oi, o klubas koks… Tiesiog akmeninis. Šaunuolis. Turbūt sportininkas. Ir apsirengęs kad ir ne iššaukiančiai, bet su skoniu. Ir nepigiai. Aš mačiau šią striukę – gabalą kainuoja. Dar pagalvojau – kas gi už ją šitiek pinigų gali mokėti?.."
"Puiki mergaičiukė…" – apmirusia širdimi mąstė Jis – "Dieve tu mano! Jei tokia pamotų man pirštu – viską mesiu velniop ir lėksiu iš paskos. Tiesiog iš čia, tiesiai iš mikriuko. Reiktų užkalbinti… Pokalbis! Reikia temos pokalbiui! Paklausti, kiek valandų? Kvaila, juk ji mato laikrodį man ant rankos. Paklausti kaip pasiekti tokią ir tokią gatvę? Ne, netinka. Pagalvos, kad ne vietinis, kaimietis koks nors iš Balbieriškio… Ką gi daryti? Niekad sau neatleisiu, jei neprakalbinsiu… O gal tiesiog pasakyti, kad ji – mano svajonių moteris? Nea, pagalvos, kad trenktas. Ot velnias. Ji gi mane koja liečia… Gal atsitiktinai? Turbūt atsitiktinai, netyčia. Mikriukas siūbuoja, sukinėjasi, o aš čia visokias išvadas darau…"
"Prie mano kojos spaudžiasi po truputėlį. Gerai… Neabejingas man, reiškia. Dieve mano, su tokiu visą gyvenimą nugyvenčiau. Vaikų jam pagimdyčiau. Jei sportininkas, tai turbūt negeria, nerūko… Stop! Su tomis, kurios leidžia nepažįstamiems glaustytis prie jų transporte, nė vienas vyrukas nesituoks! Reikia kažkaip duoti jam suprasti, kad aš ne tokia! Ir griežčiau, griežčiau…"
-Klausykit, vyriški, gal patrauktumėte koją? Aš suprantu, kad jums taip patogiau ir nesinori šansą prarasti, bet…
"Ups" – parausdamas pagalvojo jis. – "Va tau ir gražuolė. Nervinga. Gerai sakoma – nervuotos visos aplinkui".
-Čia dar klausimas, kas kojas kam kaišioja. Labai čia man reikia. Čia juk jūs prie manęs spaudžiatės, o aš nesipiktinu.
"Šunsnukis" – pagalvojo Ji. – "Per visą mikriuką man šitaip… Gėda kokia prieš žmones…"
-Žinom mes tokius! Kad tik transporte pasiglaustyti! Iškrypėlis ir chamas dar priedo. Bent mikriukais nevažinėtum. Pilna laisvų vietų – tai ne, būtinai šalia atsisės…
-Labai tu čia kam reikalinga, isterike! – persėda Jis į kitą vietą.
-Eik tu…!
-Ir tu ten pat…!
"Ir suklysk gi tu man šitaip…" – choru pagalvoja abu iš esmės neblogi žmonės…