Istorijos
Nebūkit tie.. kurie šieną ėda
Naktinio traukinio kupė, važiuoja dviese: vyras ir moteris. Moteriai išlipti anksti ryte, vyrui kiek vėliau. Kad nebūtų nuobodu, vyrukas pasisiūlo ką nors papasakoti. Na, istorijos esmė tokia:
"Išjojo karalius į karą ir paliko savo dukrą prižiūrėti ištikimam tarnui, liepė vykdyti visus jos norus; jei ne - galva nukirs. Naktį princesė šaukia tarną. Tas įeina, ji nuoga guli lovoj ir sako, kad jai šalta. Tarnas suranda antklodę, apkloja ją, išeina. Kitą naktį princesė vėl šaukia tarną, skirtumas tas, kad antklodės nėra. Tarnas nuplėšia užuolaidas, apkloja princesę, išeina. Trečią naktį vėl tas pats. Tarnui tenka aukoti savo drabužius. Kažkaip įtartinai greit sugrįžta karalius ir klausia tarno bei dukros, ar viskas tvarkoj. Tarnas: “išpildžiau visus jos norus”. Princese:
“neišpildė ne vieno mano noro!” Karalius: 'ką gi, ruoškis, ryte neteksi galvos”. Tarnas susinervines eina pas vietinį išminčių, pasakoja reikalą ir prašo patarimo. Išminčius parodo krūva šieno ir sako: “eik ir ėsk tą šieną”. Tarnas: “o kam?” Išminčius: “už tai, kad tu asilas, ASILAS”!"
Žodžiu pakeleiviai pasijuokė, jau rytas, laikas moteriškei išlipt. Vyras padeda jai iškelti lagaminus, moteris ištiesia jam keletą banknotų. Vyras pasimetęs atsisakinėja: “na ką jūs, aš jums tiesiog padedu”. Moteris: “jūs nesupratot - čia jums šienui”.