Istorijos
Pupelės ...
Vieną kartą gyveno žmogus, kuris klaikiai mėgo keptas pupeles. Jis mylėjo jas, dievino jas, garbino jas. Tačiau pupelės visuomet statydavo jį į nepatogią padėtį - trumpam po to, kai jis jų prisivalgydavo. Organizmo reakcija į pupeles būdavo griežta ir nemaloni.
Vieną dieną jis sutiko merginą ir įsimylėjo. Kai tapo akivaizdu, jog jie tuoksis, jis suprato, kad ji gali pasijausti pažeminta ir sugėdinta dėl jo potraukio keptoms pupelėms. Jis nusprendė įvykdyti didžiausią gyvenimo žygdarbį - paaukoti pupeles vardan šeimyninės laimės. Ir netrukus jis vedė.
Po kelių mėnesių, jam grįžtant iš darbo, sugedo jo masina. Kadangi tai įvyko netoli nuo namu, jis nusprendė palikti mašiną ir pareiti pėsčiomis. Pakeliui jis pamate mažą kavinukę prie kelio, ir sugalvojo, kad reikia paskambinti žmonai ir pranešti, kad pavėluos vakarienes. Kai jis įėjo į kavinę, keptų pupelių kvapas tiesiog užvaldė jį. Iki namu buvo likę keletas kilometrų ėjimo, ir jis pagalvojo, kad beeinant šalutiniai pupelių poveikiai išsisklaidys dar iki namų. Prieš taip pagalvodamas jis jau buvo suvalgęs tris dideles keptų pupelių lėkštes. Kai jis išėjo iš kavinės, pradėjo jausti poveikį. Nusiperdė pakalnėje, pirstelėjo įkalnėje, paleido veją nuokalnėje. Artėjant prie namų šių reiškinių dažnis ir stiprumas smarkiai sumažėjo, todėl jis jautėsi gana saugus.
Visgi pasiekus namus jį prispaudė toks stiprus poreikis, kad jam teko pastovėti prie durų ir nuleisti garą. Tuo metu namų duris atidarė žmona. Ji džiugiai sušuko: "Brangusis, aš tau paruošiau pačią netikėčiausią vakarienę tavo gyvenime". Tačiau kad išliktų netikėtumas, ji užrišo jam akis, ir tik tada nuvedė per namą ir pasodino į kėdę stalo gale. Kai tik ruošėsi atrišti akis, suskambo telefonas. Žmona prigrasino neatsirišti akių, ir jis pažadėjo nežiūrėti, kol ji nesugrįš pakalbėjusi telefonu.
Kai žmona išėjo, jis pasinaudojo tinkama proga: perkėlė kūno svorį ant vienos pusės ir garsiai paleido vėją. Vėjas buvo ne tik labai garsus, bet ir smirdėjo supuvusiu kiaušiniu. Todėl jis paėmė servetėlę, ir pradėjo mojuoti ja, taip vėdindamas orą aplink save. Kai tik pasijautė geriau, vėl prispyrė reikalas. Jis vėl pakėlė koją, ir smagiai pirstelėjo. Garsas buvo panašus į triūbos ir smirdėjo dar labiau nei pirmąjį kartą. Jis pradėjo mojuoti rankomis. Atmosfera jau beveik normalizavosi, kai jis pajautė, kad vėl spiria reikalai. Jis pagadino orą taip, kad būtų laimėjęs nacionalinį pirdūnų čempionatą. Langai sudrebėjo, indai ant stalo skimbtelėjo, o gėlės
ant stalo iškart nuvyto.
Viena ausimi klausydamas žmonos pokalbio telefonu, jis tęsė šitaip dar 5 minutes, kiekvienąsyk vėdindamas orą servetėle. Kai išgirdo, kad pokalbis telefonu baigtas, jis tvarkingai sulankstė servetėlę, padėjo ją ant stalo, o rankas tvarkingai pasidėjo ant jos. Patenkintas šypsodamasis jis buvo tikras nekaltumo paveikslas.
Atsiprašinėdama, kad užtruko, žmona paklausė, ar jis žiūrėjo. Jam patikinus, kad jis tikrai nežiūrėjo, ji nuėmė raištį jam nuo akių, parodydama jam prie stalo sėdinčius svečius, slapta susirinkusius švęsti jo gimtadienio.