Istorijos
Vasara...
Atėjo vasara.
Kažkokiems laimingiems šlykštynėms - poilsio metas.
Ofise 36 laipsnių karštis. Liaudis gelbstisi alumi ir ledais.
Padeda prastai.
Kažkas bėgioja į tualetą ir apsipila vandeniu. Šukuosena po to - kaip kapitono Harisso is "Policijos Akademijos" po pataikymo į arklį.
Nugara prilimpa prie kėdės. Užpakalis irgi.
Periodiški išėjimai "parūkyti" į gatvę, trunkantys daugiau, nei valandą, palengvėjimo neatneša.
Merginos gatvėje vaikšto apsirengusios taip, kad geriau iš vis nesirengtų. Trūksta tik užrašų "Įėjimas čia!" ir "Sveiki atvykę!".
Žodžiu jėgų nėra. Tarybiniai kondicionieriai veikia kaip ir tarybiniai kompiuteriai.
Kažkam prasidėjo miražai. Klejoja apie stiklinę vandens su ledu ir bando mėtytis sniego gniūžtėmis. Atgaivinome. Leidome be eilės pasėdėti šaldytuve.
Pamažu žvėrėjame. Valdą, kuris simuliavo nualpimą, norėdamas be eilės patekti į šaldytuvą, pririšome prie kėdės ir pastatėme saulės atokaitoje.
Dainius sužvėrėjo tiek, kad nusprendė be visa ko jį dar ir kankinti. Pastatė priešais Valdą butelį alaus iš šaldytuvo. Vos nuraminome.
Jonas priėjo prie ventiliatoriaus ir ėmė nukreipinėti orą po marškiniais. Pasisuko nugara, ir, praradęs pusiausvyrą, užpakaliu įsirėmė į ventiliatoriaus mentes. Išsiuntėme namo užsiklijuoti pleistru.
Valdas užsiminė apie tai, kad žiemą norėjome šilumos. Vos neužmušėme niekšo.
Aš pasakiau, kad visame pastate vėsiausia - lifte. Nuėjome pasivažinėti. Įstrigome. Liftas nuo karštų vaikinų įkaito nerealiai. Gerai, kad neprisiminė, kad idėja buvo mano. Nes kitaip šitų eilučių nerašyčiau.
Stepas pakartojo nežinomo herojaus žygdarbį. Vyriškai nusuko ventiliatorių nuo savęs ir nukreipė į kompiuterį. Vis dėl to senukai labiau ištvermingi, nei mes. Serveriai įkaitino patalpą jau iki 38 laipsnių. Jiems tai gerai- po du kūlerius ant smegenų.
Alus išimamas iš šaldytuvo tam, kad pridėti prie kaktos. Valdas pažeidė konvenciją ir įsikišo butelį į kelnes. Ne, suprasti jį, žinoma, visi supranta. Patys raukomės, išgirdę žodį "kiaušinienė". Bet už tokį poelgį vos vos užvažiavome į akį. Morališkai. Nes atsiklijuoti nuo kėdės nėra nei jėgų, nei noro. Pasakėme - tegu pats dabar jį geria.
Valdas ir Dainius mušasi dėl ventiliatoriaus pasukimo kampo.
Šefas nebebando priversti mūsų dirbti. Įprastinės frazės a'la "eik velniop, direktoriau" niekas, lyginant su tuo, ką mes dabar galvojame. Gerai, kad jis minčių neskaito. Tarp kitko, to, ką perskaitė mūsų veiduose, jam užteko.
Jam gerai. Jis turi asmeninį šaldytuvą. Bet šiaip jis geras dėdulė. Už šortus, tapkes ir nusivilktas maikutes nebara. O gal net džiaugiasi, kad aš nusivilkau savo geriausiąją maikutę su užrašu "Fuck everyone".
Po dvidešimties minučių darbo dienos pabaiga. Rytoj vėl tas pats. Ir taip iki žiemos.